Peržiūrėti įrašus su žyme 'medžioklė'

Medžioklė

Paskelbė milijonierius.lt 11 March 2013 | 1 Komentarai

Žymės:

Pasakoja medžiotojas
- Aš esu medžiotojas. Susiruošiau kartą į medžioklę, paėmiau šautuvą,
šunį, einu per mišką, žiūriu – tiesiai virš manęs – antis skrenda. Aš,
aišku, apsidžiaugiau, šaukiu: „Antis!“ Nusitaikiau, galvoju, tuoj kaip
drioktelėsiu!

Pasakoja šautuvas.
- Aha, prisitaikė jis, kaipgi. Galvojo, driokstelsiu aš... Aš ir
driokstelėčiau, jei tik būčiau medžioklinis. O kaip aš jam driokstelsiu,
jeigu esu žaislinis? Kaip mokėjau, taip ir driokstelėjau... sąžiningai
jums pasakysiu – nelabai garsiai išėjo.

Pasakoja medžiotojas.
- „Nelabai“ – labai jau švelniai pasakyta. Aš iš pradžių apskritai
pagalvojau, kad užsikirto. O paskui žiūriu – antis krinta!

Pasakoja antis.
- Šiaip tai aš ne antis, aš – varna. Skrendu kartą savais reikalais,
niekam nieko blogo nedarau... Staiga girdžiu, kažkoks senis rėkauja,
mane antimi šaukia. Pamaniau, komplimentą man nori padaryti.
Įsižiūrėjau, o jo rankoje – žaislinis šautuvas. Nusprendžiau, kad jis
nori su manimi pažaisti ir nutariau priskristi arčiau.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu – krenta. Pataikiau, reiškia. Pagalvojau, kad nukris, va
tuojau, ir velnią ją surasiu. O paskui prisiminiau, kad su šunimi einu
ir sakau jam: „fas“.

Pasakoja šuo.
- Aha, tikrai, girdžiu – „fas“ jis man sako. O juk aš ne šuo, aš
katinas. Dar kai mane į medžioklę pakvietė pagalvojau, kad jis mane su
kažkuo supainiojo, bet atsisakyti kažkaip nepatogu buvo.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu, nekruta mano šuo. Sakau jam – tau lietuviškai liepiama - FAS!

Pasakoja šuo.
- Na, apie lietuvių kalbą jis aišku nusikalbėjo... Bet vis tiek
supratau, kol į tą jo „fas“ nesureaguosiu – neatsikabins. Pažvelgiau aš
į dangų, matau – antis kaip skrido, taip ir skrenda. Net jeigu jis laiko
mane šunimi, tai kur jis matė skraidančius šunis???

Pasakoja medžiotojas.
- Čia aš ir pats į dangų pažvelgiau. Matau – blogai krenta mano antis.
Lėtai. Turbūt ne iki galo aš ją nušoviau. Griebiu šautuvą...

Pasakoja šautuvas.
- Aha, griebia jis mane, kaipgi... spaudžia gaiduką... aš, aišku,
stengiausi, bet ką galiu padaryti, jeigu mano kulkos guminės?

Pasakoja antis.
- Aš jau visai arti priskridau. Nutūpiau ant šakos ie sakau jam: „Na ką
gi, pažaidžiam, jeigu jau pašaukei“.

Pasakoja medžiotojas.
- Žiūriu – antis ant šakos nukrito ir sako: „Karrr...“. O mano šuo jai
atsako: „Miauu...“ Pamaniau, kad iš proto kraustausi... Griuvau ant
žemės, už galvos susiėmiau ir užmigau. Po kelių valandų prabundu:
vienoje pusėje žaislinis sūnaus šautuvas mėtosi, kitoje pusėje kašaras
žmonos, o ant šakos varna tupi. Ir galva nuo pagirių plyšta. O juk aš ir
šiaip visai ne medžiotojas.

Skaityti daugiau